Šv. Jokūbo kelias: Praktinis gidas

Šv. Jokūbo kelias: kelias, kuriuo piligrimai keliauja į Santjago de Kompostelą - miestą Ispanijoje, kuriame, kaip manoma, ilsisi Šv. Jokūbo palaikai. (Įrašas perkeltas iš tinklaraščio Jokubokelias.eu)

Tai kas tiko vienam - nebūtinai tiks kitam. Be to, kas drįs paneigti, kad kartais net ir bevardis keliukas, vingiuojantis greta namų, gali būti tiek pat galingas, kaip tas, kurio vardas laikui einant plačiai pasklido: nelygu kokiu tikslu juo nori eiti.

Kaip bebūtų, apsisprendusiems eiti Jokūbo keliu ir apsvarsčiusiems iš kur šis noras kyla, šie autoriaus patarimai pravers ruošiantis žygiui. Mūsų su žmona patirtis Jokūbo kelyje mėgėjiškai aprašyta rašinyje "Metai kelyje: Kelionės dienoraštis".

---

Teksto autorius: Valdas Mikalauskas

Fotografijų autorius: Takahiro

Žygis vyko: 2005.08.10 - 2005.09.08

Tekstas paskelbtas: 2014.11.15

Teksto stilius: informacinis, papildytas autoriaus pasvarstymais, pastebėjimais.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera, arba į internetą. "Livejournal" ištrynė mano praktinį gidą apie Jokūbo kelią, nes neprisijungiau dvejus metus. Na, pagalvojau, ištrynė, tai ištrynė - nieko čia nepadarysi. Pasirodo, galima padaryti.

„Rankraščiai nedega“, kaip sakė vienas žymus rašytojas, o "laikmenos juo labiau", pasakytume mes. Štai, pristatau jums, mieli buvę ir būsimi piligrimai, restauruotą ir atnaujintą Jokūbo kelio praktinį gidą.

Manau, kad kiekvienas praėjęs Jokūbo kelią turi daug ką pasakyti kitiems, papasakoti savo įspūdžius. Neapsigaukime, juk ne kiekvienas iš mūsų yra rašytojas.

Baigęs Jokūbo kelią, iš karto supratau, kad savo įspūdžių aprašyti nesugebėsiu, bet praktinį gidą parašyti galiu. Toks yra iš šio straipsnio tikslas - pateikti praktinį gidą apie Jokūbo kelią.

Šiuo keliu man teko eiti nuo 2005 metų rugpjūčio 10 d. iki rugsėjo 8 d. Turiu sukaupęs šiek tiek patirties, kuria mielai pasidalinsiu, tačiau mano patirtis nėra unikali.

Esu tik vienas iš dešimčių tūkstančių piligrimų, kurie kasmet keliauja Šv. Jokūbo keliu. Internete pasakojimų apstu, knygų išleista šimtai, tačiau lietuviškai mažai ką rasite.

Esminę informaciją patikrinau, tačiau, kai kurie dalykai gali būti pasikeitę, todėl jei sugalvosite keliauti, pačią svarbiausią informaciją pasitikrinkite dar kartą. Geriausia - keliuose šaltiniuose.

Čia pateikiama mano asmeninė patirtis, kuri nebūtinai sutampa su kitų žmonių išgyvenimais ir nebūtinai ten, kur man pasisekė, pasiseks ir jums, todėl sprendimus siūlau priimti patiems, vadovaujantis savo protu. Jokių asmeninių patarimų, susijusių su Šv. Jokūbo keliu, neteikiu.

Kai kur sau leidžiu pajuokauti. Manau pavyks atskirti, kur kalbu rimtai, o kur ne. Visiems gero kelio ir malonaus skaitymo!

KAS YRA ŠV. JOKŪBO KELIAS

Šv. Jokūbo kelias, (isp. Camino de Santiago), tai kelias, kuriuo piligrimai keliauja į Santjago de Kompostelą (isp. Santiago de Compostela). Miestą Ispanijoje, kur įspūdingoje katedroje ilsisi šv. Jokūbo palaikai.

Šv. Jokūbo kapas dažniausiai yra pagrindinis žygiavimo šiuo keliu tikslas, tačiau kai kurie keliautojai papildomai keliauja dar 100 km iki Finisterės, kuri iki Amerikos atradimo buvo laikoma žemės kraštu. Finisterėje įprasta iš jūros pasiimti šio piligriminio kelio simbolį - jūros kriauklę.

Dalykas toks, kad bet koks kelias, kuriuo eisite į Santjago de Kompostelą, gali būti vadinamas Šv. Jokūbo keliu, bet istoriškai susiklostė keletas pagrindinių maršrutų, kurie yra vadinami "Camino de Santiago".

Žemėlapyje matosi daug kelių, kurie prasideda Prancūzijoje, susilieja vienas į kitą ir kerta Ispanijos sieną dviejose vietose – St-Jean-Pied-de-Port (Prancūzijoje) ir Somport (Ispanijoje).

Jokiame kitame kelyje nerasite tiek daug istorijos ir kultūros paminklų. Ne veltui Šv. Jokūbo kelias yra įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.

Būtent apie šią atkarpą, dar vadinamą Prancūzų keliu (isp. Camino Frances), kuri prasideda prie Ispanijos-Prancūzijos sienos esančiame St-Jean-Pied-de-Port miestelyje ir vingiuoja apie 800 kilometrų Ispanijos šiaurine dalimi, papasakosiu šiame praktiniame gide.

Maršrutas driekiasi per Navarą, La Riocha, Kastiliją ir Leoną ir Galiciją. Pagal oficialią statistiką, Prancūzų keliu keliauja 70 proc. visų Jokūbo kelio piligrimų. Šv. Jokūbo kelias taip pat vadinamas tiesiog Jokūbo keliu.

ISTORINIS KONTEKSTAS: LEGENDA

Kadangi esu tik istorijos bakalauras, nesiimu spręsti, kiek visoje šitoje istorijoje tiesos, o kiek pasakų ir legendų. Kaip bebūtų, mano nuomone be legendų pasaulis būtų labai neįdomus, o greičiausiai nebūtų ir šio gido.

Kartais žmonėms legendų reikia labiau nei istorinės tiesos. Kai kažkur Indijoje Mergelė Marijos statula pradėjo verkti kruvinomis ašaromis, žmogų, kuris pastebėjo, jog yra prakiuręs surūdijęs vamzdis, nuteisė už šventų dalykų niekinimą.

Jokiu būdu nesiruošiu griauti nė vienos legendos, tik kartais, kažkokios nelabai labos dvasios kurstomas, bandau įsivaizduoti, kaip XIX amžiaus pabaigoje popiežius žiūrėdamas į žmogaus palaikus galėjo nustatyti, kad tai beveik 2 tūkstantmečių senumo Šv. Jokūbo palaikai. Tie palaikai, kurie buvo dingę, paskui stebuklingai atsirado, paskui vėl dingo ir vėl atsirado.

Jokūbas - vienas iš Jėzaus apaštalų

Zebediejaus sūnus Jokūbas (lot. Jacobus, isp. Santiago, angl. James, pranc. Jaques) ir jo brolis Jonas buvo Galilėjos ežero žvejai, kai vieną dieną prie tinklų juos sutiko Jėzus ir pašaukė abu tapti "žmonių žvejais".

Naujajame testamente pasakojama, kad Jokūbas buvo ketvirtasis Jėzaus pašauktas mokinys (Mt. 4:21). Jokūbas tik keletą kartų minimas šv. Rašte. Abu broliai buvo karšto būdo ir jiems prilipo "Boanerges", griausmo sūnų pravardė (Morkus 10:37).

Jokūbas atvyksta pamokslauti į Ispaniją

Prieš nukryžiavimą Jėzus padalijo pasaulį apaštalams, skatindamas, kaip galima plačiau, pasaulyje skleisti tiesą. Jokūbui teko Iberijos pusiasalis. Jis nukeliavo iki Galicijos pamokslaudamas, tačiau, atrodo, kad jam sunkiai sekėsi, nes prie naujo tikėjimo patraukė vos keletą sekėjų.

Vėliau Jokūbas grįžo atgal į Palestiną. Grįžtant, Caesar Augustus mieste (dabar Saragosa) jį aplankė Mergelė Marija. Panašu, kad tai buvo jos vienintelis stebuklingas apsireiškimas jai dar esant gyvai.

Ji paprašė, kad toje vietoje būtų pastatyta bažnyčia jos sūnaus atminimui ir perdavė jam stulpą, prie kurio Jėzus buvo pririštas jį plakant. Jokūbas išpildė šį prašymą ir pastatė La Iglesia de la Virgen del Pilar katedrą (iš čia populiarus ispaniškas moters vardas Pilar).

Jokūbo kūną mokiniai atgabena į Galiciją

44 m. po Kr. Erodo Agripos įsakymu Jokūbas buvo nužudytas, taip tapdamas pirmuoju apaštalu kankiniu (Darbai 12:2). Tai vienintelė apaštalo kankinystė, minima Evangelijose.

Jokūbo mokiniai pavogė jo kūną iš Jeruzalės, nugabeno į laivą, kuris neturėdamas nei burių, nei irklų ir netgi nevaldomas jūrininkų perplaukė Viduržemio jūrą ir pro Gibraltaro sąsiaurį pasiekė Iberijos krantus. Jie ilgai ieškojo vietos palaidoti Jokūbą, kol galiausiai kreipėsi į tos teritorijos, kurioje jie buvo apsistoję, karalienę vardu Lupa.

Karalienė mokiniams surengė keletą išbandymų, tačiau jie stebuklingai juos išaikė. Galiausiai Lupa pažadėjo, kad jie galės palaidoti apaštalo kūną toje žemėje, jei mokiniai sugebės pakinkyti du laukinius jaučius. Jaučiai pakluso, ir Jokūbo kūnas buvo palaidotas ant kalvos.

Musulmonų invazija į Ispaniją

Apie 750 metų Jokūbo palaikai gulėjo žemėje ir niekas nežinojo vietos, kur jie buvo palaidoti. Per tą laiką Iberijos pusiasalis tapo krikščioniškas. Romėnus pakeitė vestgotai. 711 m. musulmonai iš šiaurės Afrikos paveržė valdžią iš vestgotų ir užkariavo teritoriją iki pat centrinės Prancūzijos.

Ispanijos šiaurės kalnuotos teritorijos, kuriose gyveno krikščioniškos gentys, musulmonams nebuvo įdomios. Tai pasirodė esanti klaidinga strategija, nes ten gyvenusios grupuotės pradėjo ginkluotą pasipriešinimą ir ėmė stumti musulmonus pietų link. Krikščionių Iberijos pusiasalio atkariavimas iš musulmonų valdžios (rekonkista) truko beveik 800 metų.

Stebuklingas Jokūbo palaikų radimas

Apie 813 m. vienuolis atsiskyrėlis Pelajo (Pelayo) išgirdo muziką ir virš mažos olos miške ant Libredono kalno, esančio apie 17 km nuo Iria Flavia uosto, vyskupo Teodomiro buveinės, pamatė šviesas. Toje vietoje jis ėmė kasti žemę ir rado palaikus ir pergamentą.

Pelajo pasikvietė vyskupą į tą vietą ir šis patvirtino, kad kaulai yra apaštalo Jokūbo ir dviejų jo mokinių - Atanasijo ir Teodoro. Netrukus į tą vietą ėmė keliauti piligrimai. Nedidukė koplyčia, kurioje buvo laikomi palaikai tapo vyskupystės centru.

Šv. Jokūbo vaidmuo rekonkistoje

IX a. didžiąją dalį Iberijos pusiasalio vis dar valdė musulmonai. Apie 834 m. Clavijo mūšyje, kuriame susidūrė Leono karaliaus Ramiro vedama kariuomenė su Abdurrachmano kariuomene, netoli dabartinio Logronjo miesto pasirodė Jokūbas ant balto žirgo ir vedė krikščionis į mūšį prieš musulmonus.

Ispanijos apaštalas Santiago Peregrino tapo Santiago Matamoros (maurų žudytoju) ir kovos prieš musulmonus bei bendrai krikščioniškos kovos simboliu. Šis karingasis Jokūbo įvaizdis įsitvirtino dar labiau nei pamaldaus apaštalo. Šimtmečius šūkis „Santiago“ buvo Ispanijos karių ir konkistadorų kovos šūkis.

Jokūbo kapas tapo ir kryžiaus karų ideologine atrama. Jokūbas yra siejamas ir su frankų imperijos karaliumi Karoliu Didžiuoju. Pasak legendos, Karolis didysis susapnavo, jog reikia eiti prie Jokūbo kapo. Rolando giesmė pasakoja apie jo kryžiaus žygį prieš maurus ir pralaimėjimą jiems mūšyje prie Roncesvalles, kuris vyko 778 m.

Šiuo konkrečiu atveju man istorinė tiesa yra brangesnė. Visuotinai nusistovėjusioje istorikų praktikoje (kažkokios keistos formuluotės, bet taip sakoma) pripažįstama, kad frankai mūšyje susikovė ne su arabais, o su vietiniais Navaros baskais. Kaip bebūtų, sutinku, kad kaip priešai maurai ir arabai atrodo daug vertingesni nei krikščionys baskai.

Santiago de Compostela - viduramžių piligrimystės centras

1189 m. Popiežius Aleksandras III Santjago de Kompostelą paskelbė šventu miestu greta Romos ir Jeruzalės. Viduramžiais visi keliai vedė į Santjago de Kompostelą. Pagal popiežiaus ediktą piligrimams, kurie atvyksta į Santjagą šventaisiais metais, t. y., kai Šv. Jokūbo diena, liepos 25-oji, yra sekmadienis, visiškai užskaitoma skaistykla. Atvykus kitais metais - užskaitoma pusė skaistyklos.

Kaip piligrimystės centras, Santjagas buvo svarbiausias iš trijų šventų miestų. Piligrimystė į Romą buvo ne tik dvasinė kelionė bet ir politinis manifestas dėl tuo metu vykusių nesutarimų tarp popiežiaus ir imperatoriaus. Kelionė į Jeruzalę buvo pavojinga, nes ją valdė musulmonai.

Pats žodis piligrimystė tapo ėjimo į Santjagą sinonimu. Dantė „Vita Nuova“ rašė, kad tie, kurie keliauja į šventą žemę vadinami alyvos šakelės nešėjais, kurie keliauja į Roma - einančiais į Romą, o piligrimų vardas priklauso tik tiems, kurie eina į Santjagą.

PILIGRIMYSTĖS RAIDA

Viduramžiai - piligrimystės pikas

Piligrimystės pikas buvo XI-XII a., kada, kaip teigiama, Jokūbo kapą kasmet aplankydavo apie puse milijono piligrimų. Daugelis viduramžių žymių asmenų keliavo į Santjago de Kompostela. Kai kam ėjimas Šv. Jokūbo keliu būdavo skiriamas, kaip bausmė už nuodėmes ar nusikaltimus. Kiti keliaudavo Jokūbo prašyti sveikatos ir malonių sau ir kitiems: gelbėti nuo maro, sausros ir t.t.

Piligrimų srautas prie Šv. Jokūbo kelių įsikūrusioms gyvenvietėms atnešė klestėjimą: buvo statomos bažnyčios, vienuolynai, prieglaudos, ligoninės, tiltai ir kiti statiniai. Piligrimams apsaugoti ir su musulmonais kariauti XII a. pabaigoje buvo įkurtas Santjago ordinas.

Pirmieji kelionių gidai piligrimams, taip pat pradėti rašyti viduramžiais. Vienas žymiausių to laikotarpio gidų - XII a. parašytas Liber Sancti Jacobi (Codex Calixtinus), kurio autoriumi laikomas prancūzas Aymery Picaud.

Piligrimystė, kaip nuotykis vėlyvaisiais viduramžiais

Vėlyvaisiais viduramžiais pasikeitė piligrimystės motyvacija ir priežastys. Atsirado naujo tipo piligrimai. Riteriams, jei jų dar buvo likę, piligrimystė buvo nuotykis ir laisvalaikio praleidimo būdas. Aristokratai ir pirkliai keliavo ieškodami naujų verslo galimybių ir partnerių. 

Šv. Jokūbo kelyje pasirodė ir surogatiniai piligrimai-elgetos, už kurių piligrimystę mokėdavo turtingieji. Be to, į Santjagą buvo siunčiami ir įvairius nesunkius nusikaltimus ar nusižengimus padarę asmenys. Dėl pastarųjų dviejų kategorijų piligrimų piligrimystės prestižas smarkiai smuko.

Teigiama, kad stipri žalio medžio lazda, kuri ir dabar yra piligrimo atributas, tapo reikalinga ne dėl to, kad ji padėdavo išlaikyti pusiausvyrą ir palengvindavo ėjimą, o kad būtų galima apsiginti nuo kitų piligrimų.

Piligrimystės nuosmukis po rekonkistos

Po rekonkistos (1492 m.) piligrimystė neteko savo "raison d'etre". Piligrimystei labai pakenkė ir fanatiška ispanų inkvizicija. Prasidėjus renesansui ir reformacijai, susidomėjimas Santjago kelione atslūgo.

Ypač didelį smūgį piligrimystei sudavė reformacija. Prancūzijoje prasidėjo religiniai karai tarp katalikų ir protestantų. Prancūzijos pietūs tapo protestantiški. Į piligrimus pradėta žiūrėti įtariai, pati piligrimystė imta sieti su nusikaltėliais ir elgetomis.

Nuo XVIII a. švietimo epochoje kelias netgi buvo pradėjęs grimzti į užmarštį. Prancūzų revoliucija ir Napoleono karai padarė galą piligrimystės europietiškam reiškiniui. Piligrimais būdavo tik Ispanijos ir Portugalijos gyventojai.

Šv. Jokūbo palaikų antrasis atradimas XIX a.

1879 m. šventojo palaikai buvo vėl atrasti tikrąją to žodžio prasme, mat jie buvo dingę per suirutę 1518 m. 1884 m. Popiežiaus bulė patvirtino palaikų autentiškumą. 1885 m. buvo šventieji Jokūbo metai, ir piligrimai iš visos Europos pajudėjo Santjago de Kompostela link. 1937 m. apaštalas Jokūbas vėl buvo paskelbtas Ispanijos šventuoju ir globėju.

"Camino de Santiago" šiais laikais

Antroje XX a. pusėje Šv. Jokūbo kelias atgimė. Vietinių entuziastų dėka, remiant katalikų bažnyčiai, Ispanijos valstybei bei vietos valdžiai, "Camino de Santiago" buvo atrastas iš naujo. Itin svarbų darbą 7 dešimtmetyje atliko O Cebreiro parapijos klebonas Don Elias Valina, kuris remdamasis minėtu Liber Sancti Jacobi gidu rekonstravo visą Prancūzų kelio (isp. Camino Frances) maršrutą.

Europos Taryba 1987 m. išleido vadinamą Santjago deklaraciją, kuria pakvietė Europos valstybes atgaivinti piligrimų maršrutą, kuris yra Europos bendrojo paveldo dalis. 1993 m. UNESCO įtraukė Šv. Jokūbo kelią į pasaulio paveldo sąrašą. Prie kelio išpopuliarėjimo prisidėjo ir Popiežiaus vizitas į Santjago de Kompostelą 1992 m.

Per pastaruosius 15 metų imta intensyviai kurti viduramžius primenančią infrastruktūrą su piligrimų nakvynės namais, brolijomis ir panašiai. Visas maršrutas paženklintas taip, kad piligrimui beveik nebereikia vadovautis žemėlapiu ir aprašymais.

Panagrinėjus pastarųjų 20 metų piligrimystės statistiką, matyti aiški piligrimų skaičiaus augimo tendencija. Piligrimystei ir dabar būdingas periodiškumas, t. y. piligrimų padaugėja Šventaisiais metais.

KELIONĖS PRADŽIA IR JOS PLANAVIMAS

Kelionė prasideda nuo minties. Toliau, reikia noro. Kiti dalykai, tokie kaip laikas, sveikata ar pinigai yra antraeiliai. Jei turite noro, visa kita yra tik smulkmenos. Aptarkime viską iš eilės.

Kodėl žmonės keliauja Šv. Jokūbo keliu

Tikėjimo kelias

Noras arba motyvacija - individualus dalykas. Žmonės Šv. Jokūbo keliu keliauja dėl labai skirtingų priežasčių. Visų pirma, tai tikėjimo kelias. Šiais laikais, tikėjimo patyrimas nėra pagrindinis piligrimystės tikslas arba, tiksliau pasakius, egzistuoja kiekvieno individualiai suvoktas tikėjimas. 

Šv. Jokūbo kelias tampa vienu iš vartotojiškai visuomenei siūlomu dvasinių produktų, kurį kiekvienas gali pritaikyti savo pasaulio vizijai. Pavyzdžiui, teko sutikti keletą piligrimų, kurie ryžosi piligrimystei perskaitę Paulo Coelho knygą "Piligrimas". Priminsiu, kad tai pirmas šio autoriaus romanas išgarsinęs jį visame pasaulyje.

Teko ir man skaityti tą knygą, tiesa, jau įveikus Šv. Jokūbo kelią. Skaičiau anglų kalba, nors 2007 m. pavasarį knyga išversta ir į lietuvių kalbą. Ji net buvo "Vagos" knygynų viena perkamiausių knygų. Galbūt ir jūs į šį puslapį patekote per ją.

Pats perskaičiau gal pusę. Kažko man ten trūko, o tiksliau pasakius, kažko ten net buvo per daug. Banalios kažkur girdėtos išminties, pagrąžintos mistika.

Dvasinio patyrimo kelias

Nepaisant visko, negalima nuneigti dvasinio Šv. Jokūbo kelio aspekto. Sutikau įvairių piligrimų, tačiau nemačiau nė vieno, nors tarp jų buvo ir nekrikščionių, kuris nebūtų paliestas dvasinio kelio aspekto. Tai neišvengiama 800 km. kelionėje, kuri iš tikrųjų simbolizuoja mūsų gyvenimo kelionę, verčia daug ką permąstyti.

Taip pat, teko sutikti piligrimų, kurie Šv. Jokūbo kelyje sprendžia asmenines problemas: skyrybos, artimųjų mirtis, prasmės ieškojimas ir panašiai. Ką gi, tai jų pasirinkimas. Esu tikras, kad daug kam tikrai pavyksta bent jau susitaikyti su savimi.

Kiti kelio aspektai

Praėję visą Šv. Jokūbo kelią, jūs pamatysite įvairiaspalvę Ispanijos šiaurės gamtą, pabuvosite dešimtyse Ispanijos miestų ir miestelių, susipažinsite su krašto istorija, architektūra, pažinsite jo žmones, sutiksite begalę žmonių iš viso pasaulio.

Šis kelias, tai puikiausia kalbų mokykla, o ypač - ispanų kalbos mokykla. Be ispanų, Šv. Jokūbo kelyje sutiksite daug piligrimų iš angliškai kalbančių šalių, vokiečių, olandų, prancūzų, šveicarų, lenkų, čekų, korėjiečių, japonų ir t.t.

Svarbu paminėti ir tai, kad Šv. Jokūbo kelias yra ne tik nuotykis, bet ir fizinės ištvermės išbandymas.

Kiek skirti laiko kelionei?

Per dieną žmogus gali nueiti apie 20-25 km Kadangi tikslus Šv. Jokūbo kelio ilgis nuo St-Jean-Pied-de-Porto iki Santjago de Kompostelos yra 765 km, tokiam atstumui nužygiuoti prireiks maždaug mėnesio. Dažniausiai skaičiuojama taip, kad vidurkis išeitų apie 25 km per dieną.

Bus dienų, kai galbūt norėsis pasilikti vienoje vietoje ilgiau, kitą dieną galbūt paeiti negalėsite visai arba nueisite labai mažai. Dažnas žygeivis Santjago de Komposteloje nusprendžia pabūti bent porą dienų. Negerai, kai reikia skubėti, nes jau yra nupirktas atgalinis bilietas.

Yra keliautojų, kurie Šv. Jokūbo keliu keliauja trumpomis atkarpomis, t. y. vienais metais nueina tam tikrą atstumą, o kitais metais tęsia nuo tos pačios vietos. Toks variantas tinka tiems, kas gali skirti tik keletą dienų.

Pėsčiomis galima keliauti ir iš Lietuvos. Tam reiktų maždaug pusės metų. Kalbu visiškai rimtai, nes ir pačiam teko sutikti piligrimų, kurie kelionę pradeda, ten, kur gyvena, t. y. Čekijoje, Austrijoje, Olandijoje, Vokietijoje. Būtent taip, kaip būdavo prieš daugelį metų. 

Tikriausiai girdėjote istoriją apie lietuvį piligrimą Jokūbą Vilių Tūrą, kuris į Santjagą keliavo iš Lietuvos. Tokie piligrimai kelionę pradeda pavasarį, kad Santjagą pasiektų rudenį. Žinoma, tokiai kelionei vien tik noro neužtenka. Reikia labai didelio noro, tikėjimo ir aplinkinių palaikymo.

Ar užteks jėgų?

Kelionė St-Jean-Pied-de-Port pradėjau su diabetu sergančiu žmogumi. Jam reikėjo papildomai neštis 3 kg medikamentų. Po mėnesio mes susitikome Santjage. Sekantį pavasarį jis Šv. Jokūbo keliu ėjo dar kartą.

Statistikoje, kaip atskira kategorija, yra išskiriami piligrimai neįgaliųjų vežimėliuose. Neskatinu neįgaliųjų ruoštis į tokią kelionę, o tik noriu pasakyti, kad jei žmonės su negalia sugeba įveikti tokį iššūkį, tą tikrai gali padaryti sveiki žmonės.

Vidutiniškai žygeivis turėtų įveikti apie 20-25 km per dieną, net ir neturėdamas specialaus fizinio pasiruošimo. Forma įgausite eidami. Gal kiek sunkiau kelionės pradžioje. Po kelių dienų nuovargis nebesikaupia, t. y. jūs atsikeliate ryte ir kelionę pradedate taip tarsi nebūtumėte ėjęs tų kelių šimtų kilometrų.

Kitaip sakant, pripratus tampa lengviau. Kita vertus, savo jėgų pervertinti nereikėtų. Jei mažai vaikštote ir mažai sportuojate, gerai pagalvokite prieš leisdamiesi į tokią kelionę be fizinio  pasiruošimo. Įpatingai, turėdami problemų su kvėpavimu ar širdimi.

Kiek reikės pinigų?

Nakvynė piligrimų namuose, vadinamuose albergėmis, kainuoja apie 5-8 €, o Galicijoje piligrimų namai veikia aukų principu. Pietūs restorane, iš dienos meniu arba piligrimų meniu, kainuoja apie 8 €. Dar reikės pavalgyti ryte bei vakare, taigi dar pridėkime apie 5-8 €.

Kai kur galima sutaupyti, bet kai kur taupyti nepatariu. Pvz., vasarą galima nenakvoti piligrimų namuose, bet tada turėsite neštis savo palapinę, o tai reiškia bent kokiais 3 kg didesnį krovinį, o kuprinė ir taip bus sunki. Tie 3 kg gali būti virš kartelės. Tokiu atveju kelionė apkarstų kaip reikiant.

Galima nevalgyti pietų, bet tokioje kelionėje tikrai vertėtų bent kartą dienoje pavalgyti šilto gero maisto. Galite neštis mažą dujinę viryklę, bet tai irgi darysite nugaros ir kojų sąskaita. Taigi susumavus dienai reikėtų mažiausiai 15 €, neskaitant kelionės iki išvykimo punkto, gyvenimo Santjage ir grįžimo namo išlaidų.

Teoriškai, piligrimu galima būti ir su nedideliu kiekiu pinigų. Tai buvo lengviau viduramžiais, kai rūpintis piligrimais buvo kiekvieno miestelio pareiga. Šiandien visame Šv. Jokūbo kelyje yra vos keletas piligrimų namų, kur piligrimams duodamas nemokamas maistas. Žinoma, nemokamas sąlyginai, nes piligrimus maitina vakarykščių piligrimų aukos.

Kada keliauti?

Pasirenkant kelionės laiką svarbu atsižvelgti į piligrimų nakvynės namų veikimo laiką. Kai kurios albergės ne sezono metu, t. y. lapkričio - balandžio mėnesiais yra uždaromos. Tai reiškia, kad keliaujant ne sezono metu, kai kuriuose miesteliuose gali tekti apsistoti viešbučiuose, o tai kainuos šiek tiek daugiau. Galima ir situacija, kai tam tikruose miesteliuose tiesiog nebus kur apsistoti ir atstumas tarp nakvynės vietų bus gana didelis.

Kitas svarbus dalykas renkantis kelionės laiką yra piligrimų skaičius Šv. Jokūbo kelyje. Daugiausia piligrimų keliauja gegužę ir vasaros mėnesiais. Ypatingai rugpjūtį, kai Ispanijoje prasideda atostogos, ir Šv. Jokūbo kelias dūsta nuo piligrimų. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais keliauja apie pusė visų metų piligrimų. Aišku, ne visi keliauja Prancūzų keliu.

Kalbant apie piligrimų skaičių, reikia turėti omenyje, kad liudijimą apie piligrimystę (isp. Compostela) Santjago mieste duoda įveikus bent 100 paskutinių kilometrų. Nenuostabu, kad paskutinis šimtas kilometrų yra labiausiai apkrautas. Ispanai pasiima laisvą penktadienį ir per tris dienas nužingsniuoja į Santjagą.

Rugpjūčio mėnesį galima situacija, kai bus sunku gauti vietą albergėje, atvykus vakare. Tiesa, man taip nėra buvę ir nėra tekę girdėti, kad kas nors būtų paliktas lauke. Tai dažniausiai reiškia, kad nors toje albergėje vietų nėra, greičiausiai bus už kokių 5 km, bet nuėjus 30 km tie papildomi 5 km nebūtinai bus labai malonūs.

Dar vienas svarbus dalykas yra oro sąlygos. Remdamasis kitų keliautojų patirtimi pasakysiu, kad šiuo atžvilgiu maloniausias yra gegužės mėnuo. Oras gegužę ne per karštas, viskas žydi, daug žalumos.

Liepą ir rugpjūtį karšta. Temperatūra antroje dienos pusėje siekia virš 30°C ir ėjimas gali tapti gana varginantis. Taip pat, reikia nepamiršti, kad Šv. Jokūbo kelias turi dvi vietas, t. y. pradžioje Pirėnuose ir pabaigoje Galicijoje, kuriose reikės kopti į 1,5 km aukščio kalnus. Čia gali smarkiai lyti ar kristi kruša. Galicijoje, artėjant prie Santjago, oras lietingas net ir vasarą.

Ką pasiimti į kelionę?

Kažkokių ypatingų patarimų daug keliavusiems žmonėms nepasakysiu. Galioja panašūs dalykai, kaip ir kituose panašaus pobūdžio žygiuose. Svarbiausia, pasiimti rvisko kaip įmanoma mažiau, o tai lengva pasakyti, bet sunkiau padaryti, nes net ir 10 kg tokioje kelionėje yra daug.

Sakoma, kad idealiausia, kai kuprinės svoris sudaro apie 10 proc. kūno masės. Tokiu atveju geriau yra tiems, kas sveria daugiau. Kitaip sakant, jei sveri 120 kg, tai gali pasiimti 12 kg. Šiuo atveju buvau ne kokioje situacijoje, nes nešiau neproporcingai didelį svorį.

Prieš kelionę reikėtų kuprinę su daiktais pasverti ir jei ji per sunki, dar kartą apgalvoti ar tikrai reikia vieno ar kito daikto. Paradoksalu, tačiau atskirai paėmus sunkių daiktų lyg ir nėra, tačiau visi kartu jie sveria daug. Išsidėlioji daiktus ir negali suprasti iš kur tas svoris.

"Privalomas" sąrašas

Kuprinė. Jei ji nauja, prieš kelionę reikėtų išbandyti. Bent jau nueiti porą kartų kokį kilometrą. Būtų nemalonus siurprizas, jei paaiškėtų, kad kuprinė kur nors spaudžia ar trina.

Batai. Užteks poros gerų batų. Tai gali būti sportiniai batai, laisvalaikio batai ar žygio batai. Yra piligrimų ir su sandalais. Su pastaraisiais gali būti kiek nesaugu. Aišku, batus reikia prieš kelionę gerai pravaikščioti.

Batai turėtų būti tinkami eiti ir asfaltu, ir žvyrkeliu. Pageidautina, kad padas būtų tvirtas. Jei tai bus pigūs sportbačiai, padus nutrinsite per keletą dienų. Tiesą sakant, gerokai rizikavau, nes maniškiai nebuvo batai pritaikyti žygiui. Jie panašėjo į baleto šokėjo batus, tačiau turėjo kietą padą.

Kiti piligrimai stebėjosi, kad aš, su tokiais batais, neturiu jokiu problemų. Kita vertus, tikrieji žygio batai su aulais daug kam nutrindavo kojas. Be to, jie yra gana sunkūs. Sveria po kokį puskilogramį.

Sandalai. Po žygio norėsis apsiauti kažką lengvesnio. Visą dieną kojas laikyti uždaruose žygio batuose būtų nusikaltimas. Nusimaudai, apsirengi švariais rūbais, pajudini laisvus kojų pirštus ir supranti, kiek nedaug žmogui kartais reikia.

Miegmaišis. Turėtų būti kuo lengvesnis. Net keliaujant šaltuoju metų laiku turėtų užtekti plono miegmaišio, nes beveik visose albergėse rasite antklodes. Visai neblogas variantas yra plona nešilta antklodė. Albergėse būna vilnonių antklodžių, kurias prie kūno dėti nėra nei labai higieniška nei malonu.

Mano miegmaišis buvo per šiltas, nors ir priklausė lengvųjų kategorijai. Teko siųsti paštu į Švediją Matildai. Po ilgų ieškojimų Burgoso prekybos centre, įsigijau lovos užtiesalą, kuris mane išgelbėjo. Taip sumažinau kuprinės svorį kokiais 1,3 kg.

Tiesa, per nesusikalbėjimą, paip pat nusipirkau paklodę, tačiau ji pasirodė esanti skirta naudoti, kaip čiužinio užvalkalas. Naudojau pagal paskirtį ir kai kur toks užvalkalas tikrai pravertė, nes ne visose albergėse yra idealiai švaru

Rūbai. Šiltuoju metų laiku turėtų užtekti dvejų marškinių trumpomis rankovėmis, dvejų marškinių ilgomis rankovėmis, vienerių šortų, ilgų kelnių ir megztinio. Ilgi marškiniai reikalingi apsisaugoti nuo kaitrios saulės. Gerai, jei kelnės yra su užtrauktukais ir gali būti paverstos į šortus, tačiau atskirų šortų vis tiek reikia.

Pavyzdžiui, ryte, kai dar šalta, galima apsimauti ilgas kelnes, o orui sušilus - paversti į trumpas, o kai saulė kaitina per stipriai - vėl prisidurti galus. Renkantis rūbus reiktų turėti omenyje, kad su vienais reikės žygiuoti, o kitais persirengti dienos žygiui pasibaigus.

Taip pat reikalingas megztinis. Jis turėtų būti šiltas, tačiau nesunkus. Šiais laikais yra gaminami geri sportiniai sintetiniai megztiniai. Jie yra ploni, lengvi, gerai aptempia kūną ir yra šilti. Dar vienas sprendimas yra termo marškinėliai.

Apsauga nuo lietaus. Reikėtų kokios nors plonos striukės nuo lietaus. Kuo plonesnė, tuo geriau. Neimkite tikros striukės, jei keliausite šiltuoju metų laiku. Striukė yra skirta tik apsisaugoti nuo lietaus, o ne dėl šilumos.

Galicijoje, kur dažnai lyja, galima nusipirkti polietileninių "vienkartinių" maišų nuo lietaus, kuriuos, esant reikalui, galima naudoti keletą kartų. Kokiu metų laiku bekeliautumėte, žygiuojant mėnesį laiko visiškai išvengti lietaus nepavyks.

Kremas nuo saulės. Odą saugoti nuo vidurdienio saulės spindulių reikės kremu arba rūbais, tačiau rūbai gali neapsaugoti, kai kurių vietų, pavyzdžiui kaklo, veido.

Kepurė. Patartina plačiabrylė skrybėlė, kad labiau saugotų nuo saulės, uždengtų kaklą, ausis. Mes, balti žmonės, esame gana jautrūs. Mėnesį svilti saulėje nėra labai teigiamas dalykas.

Nedidelis rankšluostis su kokiu nors padrąsinančiu užrašu, pavyzdžiui „už Lietuvą, vyrai“.

Peilis. Puiku, jei tai būtų šveicariškas peiliukas su žirklutėmis, mažomis replytėmis, pjūkliuku. Plausto statyti nereikės, bet geras kompaktiškas universalus peiliukas kelionėje niekada nemaišo.

Maža vaistinėlė, kurioje būtų esminiai dalykai - pleistras, bintas, keletas pagrindinių vaistų, įvairios apsauginės priemonės. Čia jau skonio reikalas: vieniems svarbu apsisaugoti nuo uodų, nuo širšių, nuo kitų žmonių (paprastai priešingos lyties), kiti jautresni maistui.

Vaistinėlės turinys priklauso nuo jūsų sveikatos ypatumų. Mažai tikėtina, kad nieko neprireiks, bet svarbiausia, kad neprireiktų visko. Viena mergina iš Vokietijos turėjo mesti kelionę dėl to, kad ją sukandžiojo uodai ir prasidėjo alerginė reakcija. Būtumėte matę, kaip ji verkė.

Asmens dokumentai ir sveikatos draudimo dokumentas užsienyje. Dėl draudimo nelabai galiu ką patarti, bet jūs tikriausiai nenorėtumėte atsidurti ligoninėje, svetimoje šalyje, be pinigų ir draudimo.

Kelionės gidas. Lietuvoje nerasite ir lietuviškai nerasite. Geriausia užsisakyti užsienio kalba prieš kelionę arba nusipirkti atvykus į pradžios tašką. Man atrodo, bent jau St-Jean ir Pamplonoje, nekalbant apie Leon ir Burgos, knygynuose turėtų būti angliškų gidų. Būtų gerai, jei galėtumėte patys pavartyti gidą ir įsitikinti, ar jis geras.

Kelionės gido jums reikės, kad žinotumėte, kur einate, ką matote, koks laukia maršrutas ir panašiai. Gidas reikalingas, kad geriau žinotumėte Šv. Jokūbo kelio istorinį, kultūrinį ir religinį kontekstą. Tiesa, nėra didelės prasmės pirkti gidą, kuriame detaliai aprašomas maršrutas, tai yra prie kokio kampo sukti į dešinę ar kairę, kur stovi medis ir panašiai. Tokie aprašymai yra beveik beverčiai, nes visas Šv. Jokūbo kelias yra pažymėtas.

Maršrutui sekti geriausia turėti žemėlapį. Jį galėsite įsigyti viename Ispanijos knygynų. Žemėlapių būna įvairių. Geriausia, jei tai būtų žemėlapis, suskirstytas į atkarpas. Priešingu atveju jis bus didelis. Toks, kokį daug kartų lankstydami greitai suplėšysite.

Higienos reikmenys. Viskas, ką įprastai naudojate: dušo želė, šampūnas, dantų pasta ir panašiai. Tik ne po pusę litro.

Neprivalomas sąrašas

Ispanų kalbos žodynėlis. Daug ispanų kalba tik ispaniškai. Šv. Jokūbo kelyje galėsite kažkiek pramokti ispanų kalbą, todėl siūlau nepraleisti tokios progos. Kur gi kitur mokytis ispaniškai, jei ne pačioje Ispanijoje? Įpusėjęs kelionę, kažkiek sugebėjau ispaniškai susikalbėti telefonu. Pats nesuprantu, kaip tai nutiko.

Nors atsimenu, kai vienoje albergėje norėjau pasakyti, kad "aš sergu ir man reikia daug antklodžių", ispanė moteris kažkaip keistai į mane pažiūrėjo. Tik daug vėliau supratau, kad „yo soy enferno“ reiškia "aš esu pragaras".

Prožektorius. Kartais praverčia, kai kitiems dar miegant, reikia susipakuoti daiktus arba tamsoje pasišviesti kelią. Kai kurie piligrimai turi tokius šachtininkų prožektorius, tvirtinamus ant galvos. Su jais gali savo daiktuose  kuistis abiem rankomis.

Kažin ar reikiatokios mandrybės būtinos. Užtenka paprasto prožektoriuko. Daiktus galima susiruošti iš vakaro, o ryte išsinešti viską į koridorių ir ten tvarkytis įsijungus šviesą. Kaip bebūtų, žiūrėti į tuos šachtininkus būdavo smagu.

Piligrimo lazda. Yra tokių specialių piligrimų lazdų, kurias galima įsigyti bet kur Šv. Jokūbo kelyje. Jos kainuoja apie 5-10 €. Lazda yra toks dalykas, kurį gali greitai pasimiršti. Savo lazdą palikau prie kažkokio kioskelio netoli Logronjo, todėl geros lazdos pirkti nepatarčiau. Kelionėje rasite kokią lazdą, kuri tarnaus taip pat kaip ir ta tikroji ir kurią prarasti nebus gaila.

Lazda labiau reikalinga, kaip įvaizdžio dalis, tačiau Navaroje gali praversti. Piligrimai žino, kad ten yra daug palaidų šunų, o šunys irgi žino, kad Navaroje daug palaidų piligrimų. Nors dauguma loja "tik iš pareigos", bet lazda, visgi, suteikia piligrimui daugiau autoriteto šunų akyse.

Jokūbo kriauklė. Ji yra piligrimų ženklas. Vėlgi įvaizdžio dalis. Visi supras, kad jūs piligrimas. Galima įsigyti daugelyje vietų, einant Jokūbo keliu.

Gertuvė. Vandens reikės gerti daug ir dažnai. Sutaupytumėte kažkiek energijos, jei gertuvė visada būtų po ranka. Galima išsiversti ir be gertuvės, naudojant paprastą plastikinį butelį, jį kas kažkiek laiko keičiant. Sakyčiau, taip gal ir geriau.

Gertuvės sukonstruotos taip, kad į vidų galvos neįkiši, nieko nematysi, gerai neišplausi, o kas ten viduje dedasi pats Dievas težino. Kaip bebūtų, gertuvė piligrimui irgi suteikia šiek tiek šarmo. Kadangi šiais laikais įvaizdis yra viskas, siūlyčiau įsigyti gertuvę ir pamiršti ką aš čia sakiau apie jos neišplovimą.

Akiniai nuo saulės. Ypatingai praverčia Kastilijoje, kur stipriai šviečia saulė. Ispanai kažkaip išgyvena be akinių, bet mums jos gali būti per daug.

Ūkiškas muilas. Kelionėje reikės kiekvieną dieną skalbti rūbus. Ūkiškas muilas yra gana gera priemonė svorio, supakavimo ir efektyvumo prasme.

Baseino šlepetės. Jos sveria labai nedaug, tačiau labai praverčia albergės dušuose. Basomis kojomis vaikščioti nėra nei labai higieniška, nei saugu, nes galima paslysti.

Ausų kištukai. Naktį kai kas garsiai knargia. Kai patalpoje yra koks penkiasdešimt piligrimų, bent vienas iš jų būtinai bus knarkikas profesionalas. Svarbiausia, dieną tie žmonės yra labai mieli, nors prie žaizdos dėk, bet naktį pavirsta į tikrus monstrus. Rytą vėl jie atsikelia, kaip niekur nieko sveikinasi, klausia „How are you“ ir panašiai. Ar tai nėra kažkoks asmenybės susidvejinimas?

Taip pat, vasarą Ispanijoje naktį gali vykti įvairūs koncertai, festivaliai. Ispanams naktis reiškia kai ką kitą nei mums. Vaikai iki pirmos nakties po langais žaidžia futbolą. Ausų kištukai iš dalies išsprendžia triukšmo problemą. Sakau iš dalies, nes patys kištukai irgi yra nemaža problema: nors išorės triukšmo beveik negirdi, jausmas yra toks tarsi būtum po vandeniu.

Sagtukai rūbams džiauti. Kai oras prastesnis, rūbai neišdžiūsta. Gali tekti neštis prisisegus prie kuprinės.

Ko nereikia

Taip, yra ir tokie daiktai. Daugelyje albergių yra virtuvės, todėl daug kas, kas susiję su valgio gaminimu yra nereikalinga: puodelis, lėkštė ar juo labiau virimo įranga. Šaukštas, šakutė gali praversti, bet tikrai nebus taip, kaip Štuthofe, tai yra, kai neturi savo skardinės - negauni arbatos.

Nelabai suprantu, kam reikalingas kilimėlis. Gal koks 80 proc. piligrimų juos turi, bet kur panaudoja - neįsivaizduoju. Nebent kur nors po medžiu dieną miegoti. Albergėse miegojimui yra skirtos lovos ir gal tik keliose vietose reikia gulėti ant žemės patiestų čiužinių.

Vienas pagrindinių argumentų yra toks, kad jei neliktų lovų albergėse, būtų galima įsitaisyti kur nors ant grindų. Laiku atėjus į albergę, vietų užteks visada, o jei neužtektų - kilimėlį kas nors paskolins. Šiaip, kilimėlis daug nesveria, bet yra gana griozdiškas.

Į nereikalingų daiktų sąrašą įrašyčiau neperskaitytą knygą. Kelyje ji tikriausiai ir liks neperskaityta. Nėra kada knygas skaityti, kai esate Ispanijoje: eikite pasivaikščioti po miestelį, bendraukite su kitais piligrimais, sėdėkite ir žiūrėkite į debesis.

Šv. Jokūbo kelias neina per dykumą. Jame rasite vaistinių ir parduotuvių, kur galima visko nusipirkti. Atrodo, kad gali prireikti visko, tačiau, kai tam tikro daikto neturi, sprendimą vis tiek galima rasti. Pavyzdžiui, kai kur giduose patariama turėti virvelę rūbams džiauti. Rūbai labai gerai džiūsta ir ant svetimų virvelių.

Dar vienas patarimas. Šv. Jokūbo kelyje geriau nepirkti nieko, ko nereikės pačioje kelionėje. Visus suvenyrus, knygas ir panašius dalykus galima rasti paskutinėje Šv. Jokūbo kelio stotelėje, tai yra Santjago de Komposteloje. Juk turėsite šimtus kilometrų nešti ant savo pečių.

Pėsčiomis, dviračiu ar raitam?

Kiekvienais metais keli šimtai žmonių Šv. Jokūbo kelią įveikia nesąžiningai, tai yra ant kito gyvo sutvėrimo nugaros. Kadangi žirgai ir asilai kompostelos negauna, jie, vadinasi, vaikšto tuščiai ir yra tiesiog išnaudojami. Tikras piligrimas yra pėsčias piligrimas. Važiuotas piligrimas yra dviratininkas.

Kontaktas tarp pėsčiųjų piligrimų ir dviratininkų yra sunkiai įmanomas. Vieną kartą susitikę pėsčiasis ir dviratininkas daugiau nepasimato, nes jų tempai labai skirtingi. Be to, susitikus nėra jiems tarpusavyje apie ką kalbėtis, nes labai skiriasi patirtis, kelionės specifika, planai ir problemos: vieni kalba apie užpakalį ir padangas, kiti apie kojas ir nugarą.

Dviračiu įveikti Šv. Jokūbo kelią nėra lengva. Vietomis kelias yra visiškai nepravažiuojamas. Tokiose vietose dviratį reikia nešti į kalną ar į pakalnę. Reikia labai gerai žinoti dienos maršrutą prieš apsisprendžiant ar verta važiuoti tikruoju Jokūbo kelio maršrutu. Tikriausiai apie 90 procentų maršruto sudaro takelis ir žvyrkelis.

Tiesą sakant, man nelabai suprantamas dviratininkų noras važiuoti, o kartais ir nešti dviratį tikruoju "Camino", kai greta yra plentas. Šv. Jokūbas, manau, irgi būtų tos nuomonės. Nors kai pagalvoji, kaip nuoširdžiai kratosi tie žmonės tuos 800 km, pradedi juos gerbti ir manyti, kad gal jie dar didesni piligrimai nei pėstieji.

Kaip patekti į pradžios punktą?

Jei Jokūbo kelią norite pradėti St-Jean-Pied-de-Porte, patarčiau kaip nors pasiekti Paryžių ir keliauti traukiniu iki Bayonne. Nuo Bayonne iki St-Jean visai netoli. Tiesa, kelionė traukiniais, ypač greitaisiais, Prancūzijoje kainuoja gana daug.

KELIAS PRASIDEDA

Atvykę į pradžios punktą turite išsiimti piligrimo pasą (isp. credencial). Juos išduoda piligrimų biurai ir albergės. Piligrimo pasas - rimtas dokumentas. Jis patvirtina, kad asmuo yra piligrimas. Tik pateikus piligrimo pasą, Santjago mieste išduodamas piligrimystės liudijimas – kompostela. Ne piligrimai į alberges nepriimami.

Atvykus į albergę ir pateikus pasą, darbuotojas uždės antspaudą. Pagal tokius antspaudus bus nustatyta ar jūs vertas kompostelos. Antspaudus turi beveik visos pakelės smuklės ir parduotuvės. Norėdamas žinoti, kur nakvojau, rinkau tik albergių antspaudus. Jei rinksite visus antspaudus, jie gali netilpti į pasą.

Žygio atstumo planavimas

Iš vakaro reikėtų pagalvoti, kokį atstumą eisite ir kur apsistosite kitą dieną. Iš kažkur reikėtų gauti albergių sąrašą su atstumais tarp jų. Toks sąrašas turėtų būti jūsų kelionės gide arba jį galima gauti kur nors kitur, pvz., piligrimų namuose, turizmo informacijos centruose ar internete. Aš jį pasiėmiau iš St-Jean-Pied-de-Port piligrimų registracijos centro.

Atstumai tarp albergių turėtų lemti tą dieną nužygiuojamų kilometrų skaičių. Šiaip albergės yra kas 5-7 km, tačiau yra ir tokių atkarpų, kur atstumas tarp artimiausių albergių yra 17 km. Tai reiškia, kad tą dieną galite eiti 20 km, arba 37 km.

Priklausomai nuo priimto sprendimo galima pasiruošti sekančiai dienai. O dar geriau galvoti šiek tiek iš anksto ir padaryti taip, kad būtų išvengta tokio sprendimo, nes 20 km gali būti per mažai, o 37 - per daug. Kai kas siūlo prieš pačią piligrimystę suskirstyti visą kelionę į atkarpas. Iš patirties pasakysiu, kad jokių išankstinių planų daugiau nei dienai į priekį laikytis neverta.

Vieną dieną atsiras jėgų nueiti daugiau, kitą dieną suplanuoto atstumo nenueisit dėl valios stokos ar tam tikrų objektyvių priežasčių. Gali būti, kad beeinant pakelėje stovės koks jaukus namelis, prie kurio stovės miela ar mielas "hospitalero" ir kvies jus į vidų. Laikytis plano ir būtinai eiti dar 5 km gali nesinorėti, taigi, kaip ir visur, reikia lankstumo.

Iš vakaro reikėtų pasiskaityti, kokiu maršrutu eisite. Kai kurie įdomūs objektai yra ne pačiame Jokūbo kelyje, o už keleto kilometrų nuo jo, todėl tai reikėtų žinoti iš anksto, kad paskui nereikėtų gailėtis.

Piligrimo rytas

Eiti per dieną reikėtų apie šešias - septynias valandas. Kadangi šiltuoju metų laiku vidurdienį darosi karšta, maždaug 14 val. dienos kelionę reiktų baigti. Vadinasi, kelionę pradėti reikia kaip galima anksčiau, tai yra, vos prašvitus.

Gerą valandą prieš švintant (5 - 6 val.) albergėse prasideda brazdėjimas. Neišsigąskite: tai jūsų bendrakeleiviai pakuojasi daiktus. Triukšmas vis didėja, kol už kokio pusvalandžio pasidaro neįmanoma miegoti. Galiausiai, kas nors nusprendžia, kad visi jau taip ar taip yra pabudę ir įjungia šviesą.

Pusryčiauti galima albergėje arba vėliau, kur nors pakelėje. Aš pusryčiaudavau už kokių poros valandų nuo išėjimo, kada jau tikrai norisi valgyti. Pasilikti albergėje dieną dažniausiai negalima. Iš ryto apie 9-10 val. albergės yra uždaromas maždaug iki pietų, kada pradeda rinktis nauji piligrimai. Aišku, jei jūs turite bėdų, galima susitarti. Esu tikras, kad tokiu atveju bus leista pasilikti ir kitą dieną, tik greičiausiai jus vis tiek išvarys iš albergės nuo ryto iki pietų, kol vyks valymo darbai.

Kaip nepaklysti?

Visas Jokūbo kelias yra gerai pažymėtas. Reikia tik sekti ženklus. Be oficialių Jokūbo kelio ženklų, geltonos spalvos rodyklės yra nupieštos ant pakelės akmenų, namų sienų, tvorų ir medžių. Ženklus palieka ir patys piligrimai, pvz., ant kelio sudeda kryžius iš akmenų. Prie kiekvieno mažiausio posūkio reikėtų ieškoti Jokūbo kelio rodyklės.

Tiesa, būna atkarpų, kai kelio ženklo nėra. Taip būna, kai kelias yra tiesus ir viskas aišku ir be jų. Tačiau jei ženklinimo nėra prie posūkių, gali būti, kad jūs kažkur "nugrybavote". Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kai kur Jokūbo kelias išsišakoja, t. y. egzistuoja du alternatyvūs keliai, vedantys į tą patį tašką. Vienas gali būti sunkesnis, o kitas ilgesnis, bet įdomesnis.

Atvykstame į albergę

Kažkiek po vidurdienio atvykstama į albergue. Ispaniškai albergue arba refugio yra pigūs piligrimų nakvynės namai. Jei ryte išeini apie 6 val. ryto, 12 val. susidaro apie 6 ėjimo valandos. Per valandą nueinama apie 4-5 km. Taigi vidurdienį jau būni nuėjęs apie 20 km. Einant labai didelių pauzių daryti nepatartina, geriau sustoti trumpam 5-10 minučių poilsiui dažniau, nei sustoti rečiau, bet pusvalandžiui. Pusvalandį pagulėjus kur nors po medžiu baisiai tingisi keltis. Atvykus į albergę reikia pateikti piligrimo pasą.

Albergėse beveik visų piligrimų darbotvarkė yra tokia pati: rūbų skalbimas, prausimasis, pietūs, poilsis, aktyvus laisvalaikis, pasiruošimas rytdienai ir miegas. Labai svarbu laikytis darbotvarkės: pirma darbas, o paskui poilsis. Atėjus į albergę pirmiausia reikia eiti į dušą, paskui skalbti rūbus ir tik tada pietauti ir gulėti lovoje. Jei sumaišysite eiliškumą, neteksite dalies Camino teikiamos malonės.

Pats geriausias laikas ateina, kai visi darbai padaryti. Restorane galima šiek tiek ilgiau pasėdėti, skubėti niekur nereikia. Vakare galima pasivaikščioti po apylinkes, pagulėti. Aš paprastai atvykdavau į albergue apie 13-14 val. 15 val. jau būdavau papietavęs. Iki maždaug 19 val. yra laisvas laikas. 19-21 val. vakarienė, apie 22 val. piligrimai eina miegoti. Jokių naktinių klubų ir barų, nes ryte reikės anksti keltis.

Kažkada dienos metu ar vakare reikia prisėsti prie gido ir susipažinti su rytdienos maršrutu, suplanuoti, kur apsistoti kitą dieną. Kai kurie įdomūs objektai yra ne visai šalia pagrindinio kelio, o už keleto kilometrų nuo jo, todėl tą reikėtų žinoti iš anksto, kad paskui nereikėtų gailėtis. Paprastai niekas nesigaili, nes tų objektų pakanka pačiame kelyje. Reikia paskaityti apie kitos dienos piligrimų namus ir savo maršrutą priderinti prie jų. Kai kurie nakvynės namai yra, galima sakyti, legendiniai ir būtų gaila juose neapsilankyti.

Albergių aprašymas

Iš esmės jie yra panašūs į jaunimo nakvynės namus. Per visą "Camino" galima rasti visokių "albergue": gerų ir prastos kokybės, turinčių dvasią ir be dvasios. Pvz., yra labai jaukios dailininkų albergės, kur piešti mokantys piligrimai už nakvynę sumoka piešiniais. Jei norite egzotikos, naktį galite praleisti pusantro kilometro aukštyje, tvarte su gyvuliais ir su paskutiniu Europos riteriu Thomas.

Kai kuriose albergėse tvyro piligrimiška dvasia, su bendru vakarienės gaminimu, giesmėmis ir maldomis. Reikia pasakyti, kad tokių albergių yra nedaug. Daug kas priklauso nuo hospitalero - savanoriškais pagrindais dirbančio albergės laikino šeimininko, kuris yra buvęs piligrimas. Tapti hospitalero yra gana sunku, nes reikia praeiti tam tikrą konkursą, o norinčių jais tapti skaičius yra gana didelis.

Išduosiu paslaptį, kad daugiau šansų turi ispaniškai kalbantys užsieniečiai. Tai visai suprantama, nes pusę piligrimų sudaro ispanai. Dušus, kurie yra svarbiausia ko reikia piligrimui, paprastai turi visos albergės. Daugumoje albergių yra ir virtuvė. Kartais miegoti tenka vienoje patalpoje su šimtu piligrimų, o kartais kambaryje su trimis.

Sveikatos problemos

Daugiausia bėdų gali kilti dėl kojų. Dažniausiai pasitaiko įvairūs nutrynimai. Visų pirma, avalynė turi būti gera. Tačiau net ir su labai gera avalyne per kelias dienas gali išryškėti silpnos vietos. Patarimas vienas - labai gerai įsiklausyti į savo kojas ir pajutus bent menkiausią nepatogumą imtis prevencinių priemonių - užsiklijuoti pleistrą toje vietoje, kur jaučiamas nepatogumas. Ypatingai reikia saugotis padų atmušimo. Įvairūs nutrynimai kelionę gali apsunkinti ar net padaryti ją laikinai neįmanomą. Atvykus į albergę patartina kojoms duoti pailsėti ir atsigulus palaikyti jas aukščiau nei galva.

Nutrynimai nėra tokia didelė bėda, kaip įvairios kojų raumenų, raiščių ar sąnarių problemos. Viena iš tokių problemų priežasčių gali būti organizmo dehidratacija. VANDENS REIKIA GERTI DAUG. Tai rasite parašyta visuose Jokūbo kelio giduose. Nekreipiau dėmesio į šį patarimą, kol vieną dieną nuėjęs gal pusę kelio visai negalėjau paeiti dėl kojos sausgyslės skausmo. Masažistas Henri iš Prancūzijos man griežtai prisakė, kad gerti reikia daug (daug tai nereiškia iš karto) ir dažnai, net tada, kada nesinori.

Visame Jokūbo kelyje, kas kažkiek kilometrų, stovi vandens sistemos su kranais (isp. fuente), kurios iš esmės yra skirtos piligrimams. Vanduo juose yra neblogas, nors jei yra problemų, pradžioje galima pirkti vandenį buteliuose. Daug kur giduose rašo, už kiek kilometrų yra sekantis fontanas. Yra gal tik keletas atkarpų, kai vandens nėra ilgesnį atstumą - pvz. 20 km. Tada gal reikėtų apsirūpinti didesnėmis vandens atsargomis. Paprastai užtenka vieno litro talpos indo.

Jeigu yra labai blogai su kojomis, nugara ar dar kuo nors, paimkite laisvą dieną ar bent vieną dieną neneškite kuprinės. Albergėje galite pasiklausti, ar kas nors teikia kuprinių pervežimo paslaugą. Beveik visada ji yra teikiama. Jokūbo kelyje yra įvairių žmonių ir ne visi gali nešti sunkias kuprines.

Ta paslauga kartais naudojasi pensininkai. Priklausomai nuo atstumo ji kainuoja apie 10-20 eurų. Net ir esant sveikam, labai smagu vieną dieną leisti sau tokią prabangą. Tiesa, graužia sąžinė, kad eidamas be kuprinės jau nesi tikras piligrimas. Tik jeigu kas siūlysis pavežti, jokiu būdu nevažiuokite net ir vežimu, nes iš karto nusibrauks jūsų piligrimystė.

PADĖTIS ISPANIJOJE

Maistas

Jokūbo kelias eina per skirtingas gastronomines tradicijas turinčius regionus. Maistas kavinėse, kur paprastai pietauja piligrimai, nėra ypatingai įvairus. "Meniu del dia" susideda iš trijų patiekalų. Pirmasis (isp. primer plato) dažniausiai yra sriuba arba salotos. Patarčiau paragauti fabada - patiekalą iš pupelių su chorizo dešra ir kumpiu.

Antrasis patiekalas (isp. segundo plato) yra žuvis arba mėsa, dažniausiai su bulvėmis fri. Čia yra didžiausias nesusipratimas. Jei pirmą patiekalą imi sriubą, kurios reikia pasakyti, yra gana skanios (būtinai paragaukite česnakinę sriubą sopa de ajo, kopūstų sriubą caldo gallego), tada nebegauni salotų. Valgyti steiką su vienomis bulvėmis fri yra gana liūdnas reikalas.

Galicijoje reikėtų būtinai paragauti vietos patiekalą - aštuonkojį (isp. pulpo). Desertas (isp. postre) gali būti ledas, koks nors vaisius ar jogurtas. Tik labai retai desertas bus koks nors pyragas. Prie viso to jums duoda arba butelį vyno arba vandens.

Čia vėl yra šiokia tokia neteisybė. Iš tikrųjų butelis vyno vienam asmeniui yra kiek per daug. Be to, vandens per karščius reikia labiau nei vyno. Geriausia, kai esi ne vienas, tada vienas piligrimas užsisako vyno, o kitas - vandens ir abu dalijasi. Daugelyje kavinių yra pardavinėjami sumuštiniai - bocadillos.

Didžiausia problema renkantis valgį yra kalba. Reikia rinktis iš trijų patiekalų, o jų pavadinimai nieko nesako. Todėl jei ir nesiruošiate mokytis ispanų, patartina būtų žinoti bent pagrindinių patiekalų pavadinimus (mėsa, vištiena, žuvis ir pan.).

Darbo laikas

Kaip ir daugelyje šiltųjų kraštų, Ispanijoje yra siestos režimas - parduotuvės yra uždarytos maždaug nuo 14 val. iki 17 val. Be to, viskas yra pasislinkę maždaug dvi valandas į priekį. Pavyzdžiui, vakarieniaujama yra apie 21 val. vakare. Tai yra didelis nepatogumas, nes apie 22 val. jau reikia eiti miegoti.

Mentalitetas visgi ten yra kitas, ir todėl nereikėtų pykti ant vietinių, jei parduotuvė vėluoja atsidaryti pusvalandžiu. Daugelis kelyje esančių parduotuvėlių ir kavinių yra šeimos verslas, ir žmonės patvarko viską taip, kaip jiems patogiau. Siestos metu viskas yra uždaryta, todėl kur nors vaikščioti prasmės nėra, be to, karšta. Geriau tuo metu pagulėti, kaip daro ispanai.

Saugumas

Iš esmės publika yra draugiška. Piligrimai vasarą yra kraštovaizdžio dalis, vietiniai yra prie jų pripratę ir gana draugiški. Šiaip ar taip piligrimai daugeliui yra pajamų šaltinis. Pakeleiviai piligrimai paprastai yra nepiktybiniai žmonės. Nors kaip jau sakiau, Camino galima sutikti ir visokio plauko laimės ieškotojų, pogrindžio atstovų, benamių, kurie atsistoję ant Camino pakeičia savo statusą iš benamio į piligrimą.

Būti benamiu kur nors Paryžiuje yra be galo nuobodus užsiėmimas. Štai Jokūbo kelyje visi yra lygūs. Juk piligrimas kažkuria prasme irgi yra benamis tikslą turintis bastūnas. Kai kuriems žmonėms tai yra gyvenimo būdas. Kartą pradėję, nebegali sustoti: pėsti einą į Santjagą, pėsti grįžta į namus, o kitais metais eina ir vėl.

Didžiausias piligrimų priešas yra automobiliai. Jų reikia saugotis tiek kertant kelią, tiek einant kelio pakraščiu. Keliai yra siauri, todėl laikykitės kuo arčiau pakraščio ir laikas nuo laiko stebėkite, kas dedasi priekyje ir už nugaros.

Jokūbo keliu praeina daug žmonių, todėl nenuostabu, kad pasitaiko ir natūralių mirčių ar nelaimingų atsitikimų. Šalia kelio kai kur rasite paminklų mirusiems piligrimams. Turint omenyje tokius piligrimų srautus, tai nėra nieko keisto, nes statistiškai tai įmanoma. Sako, mirti būnant piligrimu yra labai gerai, nežinau, ar taip gerai, kaip musulmonams chadžo metu, todėl geriau to nebandyti.

Jokūbo kelias pradžioje eina pro baskų kraštą. Kažkokių su baskų ir ispanų konfliktu susijusiu neigiamų pasekmių piligrimai neturėtų pajusti. Tame regione tuo atžvilgiu yra gana saugu.

Kalba

Meskite į šalį iliuzijas, kad mokant anglų kalbą galima susikalbėti visame pasaulyje. Ispanijoje tikrai negalima. Buvau šokiruotas, kad net vietiniai, kurie visada bendrauja su piligrimais, iš kurių didelę dalį sudaro užsieniečiai, ir tie nemoka nei žodžio angliškai. Vietiniai piligrimai ispanai, kurių ypač knibžda paskutiniame Jokūbo kelio etape, yra gana nyki publika, nes su jais neina susikalbėti.

Tikrai nepameluodamas pasakysiu, kad per 800 km sutikau gal 10 vietinių, kurie kalba angliškai. Išimtis yra didesnieji miestai ir ypač Santjago de Kompostela, kur suvenyrų parduotuvėse gali susikalbėti vokiškai, prancūziškai ir kaip tik nori. Taigi, kuo mažiau mokėsit angliškai, tuo bus geriau bendraujant su vietiniais. Aišku, kažkaip bendrauti reikia. Tada galima kalbėti ir lietuviškai.

Pvz., prancūzai turi Dievo dovaną su visais kalbėti prancūziškai ir manyti, kad juos supranta. Be abejo, prancūzų Ispanijoje yra naudingesnė nei anglų (neaiškinsiu kodėl). Kitas logiškas sprendimas yra Jokūbo kelyje mokytis ispanų kalbos. Labai greitai galima pramokti pagrindinį žodyną, kai kurias gramatines konstrukcijas. Vėlgi, tam kas moka prancūziškai, šiuo atžvilgiu yra žymiai lengviau. Visos kitos kalbos pravers bendraujant su kitais piligrimais.

Ką verta pamatyti?

Jei eisite, tai viską ir pamatysite. Bet jei pavyktų suderinti savo maršrutą taip, kad patektumėte į tam tikrą miestą festivalio dieną, būtų labai puiku. Pavyzdžiui, Pamplonoje vyksta bulių bėgimas. Kiekvienas miestas kažkada švenčia savo šventę. Navaroje pasiūlyčiau pažiūrėti tradicinį baskų pelota žaidimą. Pelota tai toks baskų tenisas žaidžiamas 2 prieš du į sieną mušinėjant kaulinį kamuoliuką.

Šiaip jis yra žaidžiamas su tokiais išskobtais kabliais, su kuriais galima sugauti ir staigiai mesti kamuoliuką. Tą dieną, kai aš mačiau žaidimą, buvo žaidžiama plikom rankom su kažkokiais tvarsčiais ant rankų. Sakoma, kad be tų kablių yra kilmingesnis žaidimas. Kamuoliukas yra kaulinis, kietas, sunkus. Neįsivaizduoju, kas būtų, jei jis trinktelėtų į galvą lėkdamas 100 km/h greičiu.. Žiūrovai stovi visiškai šalia ir be šalmų, tik aš vienas buvau susirūpinęs saugumu. Svarbiausia, žaidėjai plikom rankom tą kamuoliuką gali tiksliai atmušti. Baskai yra labai rimti vyrai.

SANTJAGO DE KOMPOSTELA

Kilometrai vis mažėja... Įveikus pusę kelio nuotaika labai pakyla. Tikslas atrodo pasiekiamas. Kai pradedi piligrimystę, tie 800 km yra sunkiai protu suvokiami. Galiausiai ateina ta diena, kai supranti, jog šiandien tu gali pasiekti Santjago de Kompostela. Po mėnesio ėjimo tas jausmas yra nepakartojamas. Gal panašų jausmą išgyvena alpinistai ant kalno viršūnės ar sportininkai kai iki medalio lieka keli metrai.

Santjago de Kompostela mieste albergių nėra. Kažkada jis veikė, bet piligrimai tiek jame šėldavo, kad teko uždaryti. Monte del Gozo, kuris yra likus penkiems kilometrams iki Santjago yra didžiausias albergue visame Camino, kuriame yra 500 vietų.

Visais laikais Monte del Gozo buvo paskutinė stotelė prieš susitikimą su šv. Jokūbu. Čia ramiai galima vakare pasėdėti ir apgalvoti savo kelią. Pasiekus Santjagą viskas keičiasi. Kelionė baigta. Džiugu, bet kartu ir kažkiek liūdna. Jeigu yra galimybė, siūlyčiau apsistoti Monte del Gozo nakčiai, o kitą rytą įveikti sunkiausius penkis kilometrus.

Piligrimystės ritualas

Per šimtmečius susiformavo tam tikri piligrimų ritualai, kurių ir šiandien daugelis piligrimų laikosi. Vakarinių Santjago de Kompostela katedros vartų Portico de la Gloria centre stovi kolona vaizduojanti Kristaus genealogiją (Išajo medis). Pirmiausia, reikia paliesti tos kolonos vidurį ir padėkoti už saugų atvykimą į Santjagą. Kad suvoktumėte, kiek piligrimų prieš jus jau čia dėjo ranką, atkreipkite dėmesį, jog akmeninėje kolonoje yra rankų įspaudai.

Netoliese yra kuklus Portico de la Gloria architekto ir darbų vykdytojo Maestro Mateo biustas. Sakoma, jog tris kartus su galva palietus Mateo skulptūros galvą, galima gauti iš didžio architekto kažkiek išminties. Bažnyčioje reikia eiti altoriaus link, kur yra šv. Jokūbo auksu dengta statula. Laipteliai veda už šv. Jokūbo nugaros. Paprastai piligrimų yra daug ir reikia truputi palaukti, kol ateina pasimatymo su šv. Jokūbu momentas.

Piligrimai priėję prie šv. Jokūbo, apkabina jį iš nugaros. Anksčiau piligrimai matuodavosi auksinę šv. Jokūbo karūną ir uždėdavo statulai savąją piligrimo kepurę. Deja, auksinė karūna dingo, kartu ir dalis šio gražaus ritualo. Na, bet savo kepurę jūs galite jam uždėti. Toliau leidžiamės į katedros kriptą, kur skrynioje yra sudėti stebuklingieji šv. Jokūbo palaikai. Piligrimų ritualų yra ir kitų - pvz., lazdos, rūbų palikimas Santjago mieste.

Mišios Santjago katedroje

Kiekvieną dieną vidurdienį katedroje vyksta mišios. Sunku pasakyti, ar kiekvieną dieną jos yra tokios, bet tądien, kai aš ten buvau, jos buvo nepakartojamos. Katedroje buvo daug piligrimų ir visi jie labai džiaugėsi. Tas džiaugsmas buvo pripildęs visą katedrą. Kunigas buvo toks įsijautęs, kad galėjai pagalvoti, kad ir jis pats vakar po ilgos piligrimystės atvyko į Santjagą.

Pasimokykite, jei nemokate giedoti giesmę "Magnificat". Kelionėje tą galėsite padaryti Gronion ir Hontanias piligrimų namuose. Pastaruosiuose gal dar tebedirba Juan, kuris labai nuoširdžiai padeda piligrimams.

Mišių metu yra paminima, kiek piligrimų pasiekė Santjagą dieną prieš tai. Piligrimai yra vardijami pagal tautybes. Jei norite išgirsti "Lituania", pirma reikia nueiti į Oficina del Peregrino, kuri yra Platerias aikštėje iš katedros pietinės pusės. Kitą dieną per mišias bus paminėta, kad piligrimystę atliko lietuvis. Ypatingos garbės gal tame nėra, todėl galite iš karto eiti į mišias, o kitą dieną jūsų tautybė bus paminėta kitiems piligrimams.

Oficina del Peregrino reikia pateikti piligrimo pasą (isp. credenciales), užpildyti anketą ir jūs gausite piligrimystę patvirtinantį dokumentą - kompostelą. Pildant anketą reikia nurodyti piligrimystės motyvus. Jei jūs nurodysite ne religinius ar dvasinius motyvus, pvz., sportinius, tradicinės kompostelos negausite - vietoj to jums išduos kitokį dokumentą. Visai netoli galėsite savo kompostelą įsilaminuoti.

Įspūdingiausias mišių momentas yra piligrimų pasmilkymas milžinišku smilkytuvu (isp. botafumeiro). Teigiama, kad Santjago katedros smilkytuvas yra didžiausias katalikų pasaulyje. Dabartinis smilkytuvas yra padarytas 1851 m. po to, kai ankstesnįjį pavogė Napoleono kareiviai.

Aštuoni vyrai pasinaudodami sudėtingu virvių mechanizmu įsiūbuoja smilkytuvą, kuris pradeda judėti skersai per visą katedrą virš piligrimų galvų. To momento laukia ne tik piligrimai, bet ir daug užsienio turistų. Šiaip ar taip ši smilkytuvo kelionė per visą katedrą yra miesto atrakcija. Įdomumo dėlei galima pasakyti, jog viduramžiais toks smilkytuvas esą buvo reikalingas dar ir dėl to, kad reikėjo kažkaip apsisaugoti nuo katedroje tvyrančio piligrimų prakaito kvapo.

Nakvynė Santjage

Kaip sakiau, Santjago de Kompostela piligrimų namų nėra. Tiesa, yra variantų, bet jie nėra labai priimtini, nes įsikūrę už miesto (pvz., tas pats Monte del Gozo). Netoli katedros, ant piligrimų kelio visada sutiksite stoviniuojančius asmenis, kurie jums maloniai pasiūlys kambarį. Aš siūlau maloniai sutikti. Naktis kainuos apie 20 eurų. Renkantis kambarį reikia turėti omenyje, kad Santjagas sezono metu yra nesibaigiančių švenčių miestas. Taigi, naktį galite neturėti ramybės, jei jos ieškote.

Kelionė į Finisterę

Tikslas jau kaip ir pasiektas. Būtų galima jau ir keliauti namo, bet negi jūs nenorite nueiti dar apie šimtą kilometrų iki žemės krašto - Finisterės. Po visų ritualų, švenčių ir tikslo pasiekti Santjagą, tik labai nedidelė dalis piligrimų ryžtasi tai kelionei. Įveikę ir šią atkarpą galėsite sakyti "aš nuėjau pėsčias nuo Pirėnų kalnų iki Atlanto vandenyno".

Patekti į Finisterę galima ir autobusu. Kelionė užtrunka apie porą valandų ir, deja, yra gana varginanti dėl staigių posūkių, pakilimų ir nusileidimų. Tai daugiau simbolinė kelionė. Užlipę ant kalvos Finisterėje galima pamedituoti žiūrint į Atlanto vandenyną, į tą iškyšulį, kuris kažkada žmonėms buvo žemės kraštas. Gal ir tikrą Jokūbo kriauklę surasti vandenyne pavyks.

Jūs greičiausiai rasite tai, ko ieškojote. Rasite ne kur nors kitur, Jokūbo kelyje ar Santjago katedroje, bet savyje. Kelionė tik dar kartą patvirtins tai, kuo jus tikėjote, todėl geriau tikėti gerais dalykais ir kiekvieną dieną nueiti kažkokį nedidelį atstumą savo tikslo link. Sėkmės! 

Disclosure: Posts on TravelFeed may contain affiliate links. See affiliate disclosure.